VIRTUALI DEIVĖ IR ŽMOGIŠKIEJI DEMONAI

Kai filmo ,,Pasaulis priklauso man“ režisierė Ann Oren Tokijuje pažvelgė į veidrodį, išvydo otaku kultūros deivę Hatsune Miku. Ją puošė ilgi, šviesiai mėlyni plaukai, kūno formas pabrėžiantis kostiumas, spalvingas makiažas ir šešiolikmetės mokinukės veido išraiška. Dabar ji – mergina-simuliacija, ją kuria ir sunaikinti gali patys gerbėjai. Tačiau Ann įkūnytos Miku laukė panašus likimas, kaip ir kitų dievų, neatsakingai nusprendusių įžengti į žemę. Režisierė pasakoja apie neišvengiamą susidūrimą su realybe ir apie tikrąją dievų vietą. 

Koks buvo jūsų pirmasis susidūrimas su virtualiąja diva Hatsune Miku? 

Pirmą kartą Tokijų aplankiau 2012-aisiais, atostogų metu. Nuvykau į Akihabara rajoną, kuris yra otaku kultūros meka. Pamenu vieną parduotuvę, kurios pirmasis aukštas buvo dedikuotas komiksams, antrasis – mangos DVD ir figūrėlėms, trečiasis – kostiumams. Ketvirtajame aukšte buvo kavinė. Užsukau, o ten – virtualiosios žvaigždės Hatsune Miku koncerto transliacija. Tos parduotuvės lankytojai atrodė tarsi kažkokio kulto nariai: visi vienodai apsirengę, su kelnėmis aukštu juosmeniu, piniginėmis ant liemens, akiniais. Man pasirodė, kad jie nežiūri į akis ir nekalba su žmonėmis. Visas dėmesys – mangos knygoms. Tai yra subkultūra. Prieš kelis metus Niujorke, kur anuomet gyvenau, mane aplankė draugė iš Japonijos. Tuomet ir nusprendėme kurti filmą apie otaku kultūrą. 

Kaip atsidūrėte Japonijoje persirengusi Miku? 

Pradžioje planavome, kad Tokijuje tiesiog pasirodysiu su kamera, bičiulė parengs šiokį tokį planą ir mes kažką padarysime. Apsilankėme vienoje aikštelėje, kurioje renkasi įvairių herojų piešiniais dekoruotų automobilių savininkai. Ten sutikome ir paskui filme pasirodžiusį vaikiną – motociklo su Miku lipdukais savininką. Jis tapo mūsų tyrimo guru. Grįžusi į studiją Berlyne supratau, kad otaku kultūros elementų yra labai daug ir kad reikia rasti ašį. Hatsune Miku personažas, pačių jos fanų vaizduotės vaisius, tam puikiai tiko. Jie eina net į jos hologramos koncertus!

Buvau tikra, kad vakaruose žmonės bus nusiteikę gana kritiškai, sakys, kad tie pamišėliai garbina savo vaizduotės vaisių. Bet iš tiesų tai tėra žingsnis nuo to, kas vyksta likusiame pasaulyje. Hatsune Miku nėra Lady Gaga, Japonijoje ją mėgsta ne visi. Ji siejama tik su otaku subkultūra. Visi jos gerbėjų interviu ir pokalbiai, kuriuose bandžiau perprasti tos kultūros sekėjų jausmus, buvo paviršutiniški, baigdavosi postringavimais apie tai, kokia miela yra Miku. Pokalbiuose nebuvo gylio. Dirbdama su vertėja supratau, kad ne tik nesuprantu kalbos, bet tie žmonės laiko mane svetima. Pamaniau, jei persirengsiu Hatsune Miku, žmonės labiau atsivers, nes vos apsirengusi kostiumą ten tampi žvaigžde.

Kiek kartų vykote į Japoniją, kad nufilmuotumėte šį filmą?

Tris. Japonijoje gyvena filmo prodiuserė ir operatorius, tad aš buvau vienintelė keliautoja. Pirmasis tyrimas truko dvi savaites. Antroji kelionė buvo suplanuota smulkiai – su filmavimo lokacijomis bei personažais. Šis filmavimas buvo pagrindinis ir truko apie dešimt dienų. Juostos scenarijus buvo labai atviras. Komandą sudarė operatorius, prodiuserė, vietos prodiuseris ir aš. Makiažu ir kostiumais rūpinausi pati. Norėjau, kad makiažas atrodytų taip, tarsi jį pasidarė pati mergina. Trečioji kelionė buvo skirta keletui kadrų bei darbui su vertimu. Viskas truko kiek ilgiau nei metus.

Kaip apibūdintumėte šį filmą kitų Jūsų kūrinių kontekste? 

Vertinant biudžetą ir dydį, šis filmas – didžiausias projektas. Savo filme filmavausi pirmą kartą, o tai reiškia, kad daug sprendimų buvo patikėta operatoriui. Paprastai stoviu greta operatoriaus, atidžiai seku, kas vyksta ekrane. Šiame filme šiek tiek susipynė mano asmeninė ir herojės istorijos. Be to, anksčiau nedirbau su dokumentika, tad tai buvo nauja teritorija. Kai dirbu su idėjomis, stengiuosi jas įgyvendinti iki galo. Kartais jos tampa filmais, kartais – instaliacijomis.

Įdomu, kad Hitsune Miku šiame filme yra vakarietė, ir kad ji – tikras žmogus. Kiek herojėje yra Jūsų pačios?

Mąsčiau apie tai, koks turėtų būti personažas. Dauguma animė ir mangos herojais persirengusių otaku subkultūros atstovų realybėje jaučiasi nesaugūs. Pagal planą, filme turėjau sakyti tai, ką interviu metu man sakė žmonės. Tačiau filmuojant atsirado daug improvizacijos, supratau, kad vis vien išryškėja mano asmenybė – kartais tiesiog pamiršdavau, kad dėviu kostiumą. Filmavimo metu niekas nevyko pagal planą, tačiau dokumentiniame pasakojime tai yra labai gerai. Buvau nusivylusi, kad Hatsune Miku fanai man neatskleidžia savo jausmų, kad tame garbinime nėra seksualumo, kad filmo herojus vyras manimi visiškai nebuvo susidomėjęs. Manau, kad mano režisūriniai nusivylimai buvo žmogiški, tikri. Montuodama supratau, kad už herojės pasislėpti negaliu. Tai buvau pusiau aš, pusiau – sukurtas personažas. Filme vairuotojas man drėbteli, kad darau jam gėdą, nes tikri persirengėliai profesionalai gatvėmis nevaikšto, jie dirba studijose, kaip tikros žvaigždės. Visa tai kėlė tikrus jausmus. Jei nori, kad auditorija tavimi patikėtų, į pasakojimą turi įpinti kažką tikro.

Įdomus Jūsų herojės ir moters, kuri moko ją kalbėti aukštu balsu, santykis. Taip pat dinamika su psichoterapeute... 

Moteris, juostoje mokanti išsireiškimų iš paklusnumo teatro repertuaro, užsiima aktorių rengimu. Ji yra mano draugų draugė, vaidybos profesionalė, tačiau į reiškinius, susijusius su otaku kultūra, žiūri be kritikos. Norėjau paliesti psichologinį otaku kultūros aspektą. Ieškojome terapeuto, kuris sutiktų, kad į kabinetą ateičiau persirengusi Hatsune Miku. Lengva nebuvo, nes ne vienas terapeutas, išgirdęs apie tokį prašymą, pasijuto nejaukiai. Tačiau psichologei, kurią matome filme, toks scenarijus pasirodė įdomus. Ji rengia tyrimą apie otaku kultūrą, šis pasaulis jai artimas. Į mane ji žvelgė taip, tarsi būčiau koks vienaragis. Filmuojant net paprašė pasimatuoti Miku kostiumą. Ta scena nebuvo surežisuota. Ši jos reakcija daug ką pasako – daugiau nei atsakymas į bet kurį klausimą.

„Pasaulis priklauso man“ – dokumentinis filmas su vaidybos elementais, dokufikcija. Kaip vystėsi jo scenos bei herojai?

Pradžioje tai buvo labiau videoprojektas, mažiau – istorija. Svarbiausia buvo surinkti esminius pasakojimo momentus. Norėjau, kad herojė galiausiai susidurtų su realybe. Planuodama galvojau apie scenas ir ką žmonės jose darys. Tačiau jie niekuomet nedarė to, ką maniau darysiant.

Manau, kad dokumentika yra labai įdomus ir šiuo metu madingas žanras, dabar visi kuria dokufikcijas. Šiame filme analizuojama postrealybė, fantazija. Filmo herojai, Miku fanai, gyvena šia akimirka. Norėjau rasti režisūrinę formą, kuri atspindėtų otaku kultūros atstovų mentalitetą. Dokumentiniai filmai šiaip ar taip yra surežisuoti. Nuo tos akimirkos, kuomet į ką nors nukreipi kamerą – tikrovė tampa subjektyvi. Leidau sau daugiau kūrybinės laisvės, nors daug kur toks filmas nebūtų laikomas dokumentika. Tikiu, kad menuose, taip pat ir daugelyje festivalių, žmonės supranta poreikį tyrinėti žanrų ribas. 

Kuo skiriasi santykis su fantazija otaku kultūroje nuo santykio su fantazija vakaruose? Vairuotojas filme kalba apie vaizduotę ir tikrovę. Ar tai yra tikra atskirtis, ar tik įsivaizduojama?

Hatsune Miku ir otaku fenomenas nedaug skiriasi nuo to, ką matome vakaruose. Otaku kultūros atstovai yra socialiai keisti, o Miku yra savotiškas jų angelas. Tai primena, tarkime, futbolo fanus, kuriuos vienija legenda. Legendos mus jungia į bendruomenes, grupes. Pavyzdžiui, Kim Kardashian puikiai supranta, kaip veikia medijos, turi net makiažo liniją, skirtą „Instagram“. Nepaisant to, ar ji mums patinka, ar ne, ji yra žvaigždė, sugebanti šitiek laiko išlikti akiratyje. Otaku kultūra yra labai infantili, joje nėra seksualumo. Kartą buvau pietų su kitais personažų įkūnytojais – jaučiausi lyg vaikų darželyje. 

Ar yra koks nors archetipas, mito herojus, į kurį būtų panaši Miku?

Taip, Jėzus. Jeruzalėje pristačiau filmo instaliacijos versiją, kurioje buvo daugiau fanų animacijos. Kambarys, esantis netoli raudų sienos, buvo pilnas monitorių. Gyvename eroje, kai daugybė žmonių nebėra religingi, tačiau jiems reikia kažko, kuo galėtų tikėti. Įpročiai ir religiniai objektai mums padeda atsipalaiduoti. Kai turime valdovą, nesijaučiame turintys per daug pasirinkimų. Žmonės buriasi dėl idėjų. Hatsune Miku veikia kaip bet kuris kitas dievas. Fanai jai skiria tiek daug pinigų ir laiko!

Kas Miku sukūrė?

Kompanija „Crypton Future Media“ sukūrė sintezatorių pavadinimu vokaloidas. Japonijoje labai populiaru produktų populiarinimui naudoti dar ir kokį nors personažą. Taip gimė Hatsune Miku, kuri greitai tapo absoliučiu hitu. Nors kompanijai priklauso autorinės teisės, Miku dainas ir muziką gali kurti bet kas, turintis sintezatorių. Vienas Miku fanas sukūrė net animacijos programą, pavadinimu „Miku Miku Dance“. Ją matome ir filme. Ta programa prieinama visiems, lengvai perprantama, paremta kūrybiniu bendradarbiavimu. Kažkas sukuria Miku apdarus, kažkas – judesius ir muziką. „Miku Miku Dance“ filmai publikuojami „Youtube“, o jų titruose išvardijami visi kūrėjai. Tai, kad kompanija vartotojams leidžia deivę kurti patiems, yra ir puiki marketingo strategija, ir būdas skatinti kūrybiškumą.

Kitas įdomus Miku fenomeno aspektas – jos išnykimo, mirties galimybė. Kaip ta mintis atsispindi jos gerbėjų kūryboje?

Buvo labai įdomu versti Miku dainas, jos daug ką pasako apie fanų pasaulį. Tuose tekstuose yra nemažai vienišumo, vienišos deivės tematikos. Tai matome ir vaikų animė filmuose. Juose neretai egzistuoja herojus vaikas, kuris išgelbėja pasaulį. Vaikai su jais susitapatina. Hatsune Miku, tarsi femme fatale, egzistuoja ant išnykimo ribos. Dainas, iš kurių sudarytas visas filmo užkadrinis tekstas, rinkau atidžiai.

Kaip apibūdintumėte ryšį tarp herojės ir jos kūrėjo? 

Miku yra deivė, tačiau ją kontroliuoja gerbėjai. Jie Miku skiria daug resursų, o ji jiems teikia džiaugsmą. Herojės dainų žodžiuose atsispindi kontrolė. Japonijoje toks santykis randamas daug kur. Paklusnumo spektaklio metu filme tarnaitės su šeimininku žaidžia žaidimus. Eilės, kurias bando išmokti filmo herojė, yra skirtos būtent toms tarnaitėms: „Ar norite pieno į kavą? Kiek norite meilės?“ 

Kodėl filmas vadinasi ,,Pasaulis priklauso man“? 

Tai – viena iš Miku dainų. Man atrodo, kad jos pasaulis yra visiškai valdomas fantazijos, todėl toks pavadinimas labai tinkamas. Tačiau instaliacijoje norėjau pabrėžti kūrybinio bendradarbiavimo svarbą, todėl jos pavadinimas – ,,Pasaulis priklauso mums“.

Kalbino Simona Žemaitytė