Vilniaus dokumentinių filmų festivalis: Komuna (Paryžius, 1871)

Festivalis
Originalus pavadinimas

La Commune (Paris, 1871)

Šalis

Prancūzija

Metai
2000 m.
Trukmė
207
Cenzas
N-16
Originalo kalba

prancūzų k.

Subtitrai

lietuvių k.

Režisierius
Peter Watkins
Scenarijaus autorius
Agathe Bluysen, Peter Watkins
Prodiuseris
Peter Watkins
Operatorius
Odd-Geir Sæther
Garso takelis
Jean-François Priester, Sébastien Savine
Platintojas
13 Production, La Sept Arte, Musée d’orsay

Peterio Watkinso filmų retrospektyva

Po seanso VDFF ir Kauno menininkų namų programa „Mokumentai“ kviečia į išplėstinę diskusiją, kurioje dalyvauja ir režisierių atstovauja jo sūnus Patrickas Watkinsas ir šio filmo aktoriai Caroline Lensing-Hebben bei Pierre Vernaud. Pokalbį moderuos Agnė Bagdžiūnaitė. Daugiau informacijos rasite čia.

 

1871 m. Versalio televizijos žurnalistai transliuoja ramią, oficialią šalies įvykių apžvalgą. O Paryžiaus komunos televizija siekia pristatyti sukilėlių nuomonę. Teatrą primenančioje aplinkoje daugiau nei du šimtai aktorių interpretuoja Paryžiaus komunos veikėjus. Aktoriai išsako, ką jaučia ir ką mano apie socialines ir politines reformas. Filme vyrauja ilgų kadrų scenos. Režisierius toliau plėtoja jam būdingą stilistiką – žinių reportažo maniera pristato įvykius, nutikusius dar iki radijo ir televizijos išradimo. Pasitelkiami neprofesionalių aktorių komanda ir improvizacijos metodas. Filme gilinamasi į pasipriešinimo, pasiaukojimo, laisvės, tikėjimo utopija temas.

„Gyvename niūriais žmonijos istorijos laikais. Vartotojų visuomenės pagimdytu godumu užsikrečia vis daugiau žmonių. Vyksta ekonominė ir ekologinė katastrofa – globalizacija. Todėl vadinamajame trečiajame pasaulyje žmonės yra dar labiau išnaudojami ir dar labiau kenčia. Be to, sisteminis gyvenimo vaizdavimas audiovizualinėse medijose nulėmė bukinantį konformizmą ir standartizaciją. Visa tai sukūrė pasaulį, kuriame etika, moralė, bendruomeniškumas ir pasišventimas laikomi atgyvenusiais dalykais. Čia perteklius ir ekonominis išnaudojimas tapo norma, diegiama vaikams. Tai, kas įvyko Paryžiuje 1871 m., reprezentavo ir vis dar reprezentuoja mums labai svarbią idėją – pasišventimą kovai dėl geresnio pasaulio bei kolektyvinės-socialinės utopijos poreikį. To mums desperatiškai reikia – kaip mirštantiesiems plazmos. Todėl ir gimė mintis sukurti filmą, vaizduojantį šį pasišventimą.“