VIDEOGRAMOS. Tarptautinis Kauno kino festivalis: Filmų programa Mamolaivis

Festivalis
Originalus pavadinimas

Mothership

Originalo kalba

lietuvių ir švedų k.

Subtitrai

lietuvių ir anglų k.

Režisierius
Ulijona Odišarija, Åsa Cederqvist, Josefin Arnell

1. Kaukių, dengiančių nosį ir burną dėvėjimas yra privalomas kino salėje ir kitose kino teatro patalpose.
2. Į kino seansus iki rugsėjo 30 d. bilietų prekyba vyksta TIK INTERNETU puslapyje www.kcromuva.lt. Kino teatro fizinė kasa iki rugsėjo 30 d. NEDIRBS.
3. Prašome atvykus dezinfekuoti rankas bei laikytis saugių 1 metro atstumų tarp žmonių visose kino teatro patalpose.
4. Jeigu po apsilankymo Kauno kino centre „Romuva“ sužinojote, kad sergate virusu, labai prašome mus informuoti, kad galėtume imtis priemonių, skirtų užkirsti kelią viruso plitimui.

 

TARPTAUTINIS KAUNO KINO FESTIVALIS. VIDEOGRAMOS.

Filmų programa Mamolaivis

Šioje vaizdo peržiūroje pristatomi trijų menininkių Ulijonos Odišarijos, Åsos Cederqvist ir Josefinos Arnell vaizdo kūriniai ir filmai, kuriuose skirtingai atliepiamos santykių su mama ir motinystės bei dukrystės temos. Gilinant tarpusavio ryšių, jungčių, tinklų ir sistemų diskursą visoje Videogramų programoje, mintis sukurti programą apie ryšį su mama kilo neatsitiktinai. Idėją pastūmėjo pokalbis su viena iš menininkių, reflektuojant, kiek daug dėmesio mūsų kultūroje skiriama romantinei meilei (tarp vyro ir moters), kaip šis ryšys šiandien objektyvizuojamas populiariojoje kultūroje ir kaip kritiškai jį apmąsto šiuolaikiniai menininkai. Nors XX a. kartu su modernizacija ir tradicinės šeimos samprata atnešė globalų suvokimą, jog daugelio žmonių gyvenimus labiausiai formuojantis santykis yra santykis su tėvais ir ypač su mama, šis ryšys užima menką vietą mūsų kultūrinių vaizdų ikonografijoje.

Visos trys menininkės fiksuoja savo mamas arba šeimas ir skirtingais būdais atspindi savo santykį su mama. Mamolaivis – žaismingas švedų menininkės Josefinos Arnell filmo Mothership Goes to Brazil (2016) vertimas, prigijęs šios programos pavadinimui, perteikia visoms menininkėms būdingus kūrybos bruožus: žaidimą, smalsų tyrinėjimą ir eksperimentavimą.

 

Kuratorė Monika Lipšic

 

 

Ulijona Odišarija

Mirštanti gulbė, 2’, 2016

Ulijonos Odišarijos Mirštanti gulbė – tai užfiksuotas „Skype“ skambučio vaizdas, kuriame jos motina prisimena mirštančios gulbės šokį iš baleto Gulbių ežeras. Priartinta ranka virsta sparnu. „Po to, kai pamačiau šį baletą Operos ir baleto teatre būdama maža mergaitė, kartais viena kitai jį šokdavome. Banguojančios, skrendančios rankos buvo mūsų stipriausias atsiminimas. Mirštančios gulbės šokis iš balerinos reikalauja didelių techninių įgūdžių, tai yra vaidmuo, kurio šokėjos siekia nuo mažens. Nei mama, nei aš nebuvome šokėjos, bet mums pavykdavo vienai kitą įtikinti, kad mums puikiai sekėsi“, – pasakoja Odišarija. Mirštančios gulbės choreografiją sukūrusio Michailo Fokino anūkė teigia, kad šio baleto esmė yra ne balerinos virsmas gulbe, bet mirtis, o gulbė yra jos metafora. Skaitmeninis virpančios rankos atvaizdas poetiškame Odišarijos darbe išnyra iš ryškios šviesos ir pradingsta kambario tamsoje – jis ne tik perteikia gyvenimo patirtį, įkūnytą judėjime, bet ir kalba apie intymumo, atvirumo ir trapumo svarbą mūsų tarpusavio santykiuose. 

 

Vaikštanti mama ir medžiai, 5’, 2016

Menininkės kamera nulydi ir pasitinka mamą, žvarbų rudenį vaikštančią po gamtą. Silpnai inkšdamas kameros objektyvas vis bando priartinti vaizdą ir pasiklysta tarp medžių. Tai pilka ir šlapia meditacija apie norą ir negalėjimą priartėti taip arti, kaip norėtųsi.

Ulijona Odišarija kūryboje pasitelkia videomeno, fotografijos, objektų ir instaliacijos raišką. Ji yra muzikos grupės Steve & Samantha įkūrėja ir vokalistė. 2016 m. baigė medijų meno magistrantūrą Londono universitetinio koledžo (UCL) Slade meno mokykloje. Menininkės darbai pristatyti Toronto filmų festivalyje (TIFF), Londono Šiuolaikinių menų institute, East End filmų festivalyje ir Close Up Cinema Londone, Šiuolaikinio meno centre ir Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje, LIMA fonde ir PAKT galerijoje Amsterdame, Showroom galerijoje Niujorke bei interneto svetainėse flatness.eu, aqnb.com ir kt. Odišarija gyvena ir dirba Londone.

 

Åsa Cederqvist

Mama Dada Gaga, 33’, 2019

Bendradarbiaudama su penkiamete dukra ir Parkinsono liga sergančia motina, menininkė inscenizuoja nuolat kuriamą pasaulį. Filmas Mama Dada Gaga  plėtojamas pamažu ryškėjant ekspresijai – susitaikant su fikcijos ir realybės sambūviu, bet taip pat kvestionuojant motinystės lūkesčius bei moters poziciją. Gimimas, transformacija, perėjimas nuo vienos būsenos prie kitos yra filmo leitmotyvai. Filme vaizduojamos skulptūros ne tik kuria scenografiją žaidimo ritualams, bet ir išreiškia kintančias būsenas, kaip ir trys pagrindinės veikėjos. Filmas operuoja daugiasluoksnio pasakojimo principu – tarp motinystės ir vaikystės, simbiozės ir atskirties, pasididžiavimo ir krizės, gyvenimo ir mirties.

Åsa Cederqvist (g. 1975) darbams būdingas performatyvumas, dažnai išreiškiamas videomeno, skulptūros, instaliacijos ir performanso priemonėmis. Pastaruosius penkerius metus Å. Cederqvist savo praktikoje tyrinėja kūrimo bendradarbiaujant procesus, žaidimo sąlygas ir galimybes. Vienas šio proceso rezultatų – filmas ir instaliacija Mama Dada Gaga

 

Josefin Arnell

Mamolaivis keliauja į Braziliją, 28’, 2016

Josefinos Arnell vaizdo darbų veikėjai dažniausiai yra nevaržomo charakterio: trys jaunos merginos, kurių lytinės lūpos susietos grandine, bendraujančios su ledkalniu; šokėja, apsivilkusi nuo pavojingų medžiagų apsaugantį kostiumą ir bandanti susilieti su elnių grupe; kažkas turintis rimtą fetišą poniams. Šiame kontekste vidutinio amžiaus rūkanti, besikeikianti ir kosėjanti šviesiaplaukė švedė – ganėtinai įprastas personažas. Išskyrus tai, kad minėta moteris yra Arnell motina, kuri kovoja su alkoholizmu ir rimta liga. Režisierė įtikina motiną keliauti į Braziliją ir kreiptis pagalbos į žinomą alternatyvų gydytoją Joną iš Dievo (kuris vėliau pripažintas kaltu dėl vieno didžiausių Brazilijos sekso skandalų ir nuteistas kalėti 19 metų). Tačiau joms atvykus paaiškėja, kad stebukladarys guli ligoninėje, todėl vietoj skausmo malšinimo motina ir dukra naudojasi galimybe priartėti viena prie kitos.

 

 

Den blomstertid nu kommer / Ateina žydėjimo metas, 3’, 2019

Šiame darbe Mamolaivis (Josefinos motina) šaudo į alaus skardines, dainuodama populiarią švedišką dainą („Ateina žydėjimo metas“) ir taip sveikindama prasidedančią vasarą.

Josefin Arnell vaizdo darbai, gravituodami tarp dokumentikos ir fikcijos, sujungia performanso meną, instaliaciją, objektus, poeziją ir piešinius. Dažniausiai rinkdamasi dirbti su neprofesionaliais aktoriais, ji užčiuopia neapdorotą emocinį peizažą – tyrinėja nepasiekiamus norus, perfekcionizmą ir kontrolę. J. Arnell darbai buvo pristatyti Tarptautiniame Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje (IDFA), Miunsterio Kunsthalle, Briuselio Beursschouwburg, Vilniaus Šiuolaikinio meno centre, Maskvos tarptautinėje jaunojo meno bienalėje 2018 m. ir kitur. 

 

 

EN

 

Film programme Mothership

This screening will show films by three artists — Ulijona Odišarija, Åsa Cederqvist and Josefin Arnell.  These  works share an interest in the relationship between motherhood and daughterhood which they approach from different angles. Further expanding the interplay of connections that can be found throughout the whole of the festival Videograms, the idea to curate a programme exploring a relationship with the mother has not been accidental and was impelled by a conversation with one of the artists. Ruminating on the preoccupation with heterosexual romantic love in contemporary culture, one can notice how such love both objectified in pop culture and critiqued by contemporary artists. Twentieth-century’s Modernism, with its concept of the traditional family brought  attention to the significance of an individual’s relationship with the father and especially the mother figure as the most formative. However, the relationship with the mother is still placed as secondary in contemporary cultural iconography.

In this programme, all three artists focus on their mothers or families.  Mothership, by the Swedish artist Josefin Arnell, is a playful interpretation of Mothership Goes to Brazil (2016), from which the programme takes its title and which reflects on artistic elements common to all artists — playfulness, curiosity and experimentation.

 

Curated by Monika Lipšic

 

 

Ulijona Odišarija

The Dying Swan, 2’, 2016

Ulijona Odišarija’s video The Dying Swan is a screen capture of her mother remembering the dying swan solo from the ballet Swan Lake during a Skype video call. It depicts a zoomed-in view of an arm becoming a wing. ‘We would sometimes perform it for each other when I was a little girl after seeing the ballet in the National Opera and Ballet Theatre. The gliding, waving arm was our sharpest memory from it. The dying swan solo requires great technical skills from the ballerina; it is a role that dancers strive for from a very young age. My mother and I were no ballerinas, but we would make each other believe we were great at it’, says Odišarija. The granddaughter of Michael Fokine (who choreographed the dying swan solo) believes that the ballet is not about a ballerina being able to transform herself into a swan, but about death, with the swan operating as a metaphor. The digital image of the fluttering arm in Odišarija's poetic work emerges from the sharp light of the window and vanishes into the haze of the darkened room — this could convey not only the life experience embedded within such a movement, but also the importance of intimacy, openness and fragility in our relationships with one another.

 

 

Mother walking and the trees, 5’, 2016

The artist is following her mother with a hand-held camera on a cold autumn day. The camera lens is straining to zoom in with a faint hum and gets lost in the forest. With its grey and wet atmosphere, the film is a  meditation on the impossibility to get as close as one might want to.

Ulijona Odišarija’s practice incorporates video art, photography, found objects and installation art. She is the founder and singer of the band Steve & Samantha. In 2016, she graduated from an MA course in fine art media at the Slade School of Fine Art, University College London (UCL), United Kingdom.

 

Åsa Cederqvist

Mama Dada Gaga, 33 min, 2019

In collaboration with her five-year old daughter and mother who has Parkinson’s disease, the visual artist Åsa Cederqvist has staged a world under constant construction. Mama Dada Gaga plays with reality and fiction, questioning the expectations of motherhood and the role of women.  A recurring sequence in Mama Dada Gaga is  birth and the transformation and the transition from one state to another. The sculptures in the film form set-design elements for the rituals of play and themselves express these different states of transformation, just like the film’s three main characters. This film suggests multi-layered storytelling –– between parenthood and childhood, symbiosis and separation, hubris and crisis, life and death.

Åsa Cederqvist works have a performative foundation often expressed through video, sculpture, installation and performative add-ons. For the past five years, Åsa’s practice has explored co-creation processes as well as the conditions and possibilities of playing, where she focused on presence, vulnerability, trust and a kind of everyday magic. One result of this is the film (and the installation) Mama Dada Gaga.

 

Josefin Arnell

Mothership Goes to Brazil, 28’, 2016

The characters in Josefin Arnell’s videos are generally of an unrestrained nature: three young women linked together by a chain through their labia, communicating with an iceberg; a dancer encased in a hazmat suit trying to become one with a group of deer; someone with a serious pony fetish. Seen in this context, a middle-aged Swedish blond smoking, cursing and coughing is a positively ordinary character. Except that the woman in question is Arnell’s mother, and she is struggling with alcoholism and a serious illness. The filmmaker persuades her to travel to Brazil to seek salvation from the famous alternative healer John of God (who later would be accused in one of the biggest sexual scandals in Brazil and imprisoned for 19 years), but when they arrive, it turns out the miracle worker has been hospitalised. Instead of pain relief, the mother and daughter get a chance to become closer to one another.

 

Den blomstertid nu kommer (en. Now the time of blossoming arrives), 3’, 2019

In this video Mothership, aka Josefin’s mother, shoots beer cans while singing Den blomstertid nu kommer (translated as ‘Now the time of blossoming arrives’), a popular Swedish hymn that sings of the forthcoming summer.

Josefin Arnell’s video work extends to performance, installation, objects, poetry or drawings, often floating between reality and fiction. By often choosing to work with non-actors, she is capturing a rawness that reflects an emotional landscape of unattainable desires, perfectionism and control. Arnell’s work has been shown at the International Documentary Film Festival Amsterdam (IDFA), Kunsthalle Münster (Münster), Beursschouwburg (Brussels), Contemporary Art Center (Vilnius), Moscow International Biennale for Young Art 2018 (Moscow), among others.