VIDEOGRAMOS. Tarptautinis Kauno kino festivalis: Pasauliai — Morgan Quantance filmų programa

Festivalis
Originalus pavadinimas

Worlds — films by Morgan Quaintance

Trukmė
70
Originalo kalba

anglų k.

Subtitrai

lietuvių k.

Režisierius
Morgan Quaintance
Apie režisierių

Morganas Quaintance’as yra Londone gyvenantis rašytojas, muzikantas, laidų vedėjas ir kuratorius. Gimęs Pietų Londone, jis yra nuolatinis Art Monthly bendradarbis ir rašo The Guardian, The Wire, Art Review, Frieze, rhizome.org ir kitoms šiuolaikinio meno  svetainėms bei tinklaraščiams. Jis yra e-Flux internetinės leidybos portalo Art Agenda redaktorius, taip pat kuratorių kolektyvo DAM PROJECTS įkūrėjas ir 2015–2016 m. Londono Cubitt galerijos kuratorius. Jis prodiusuoja Studio Visit – kas mėnesį Resonance 104.4 FM transliuojamą valandos trukmės interviu programą, kurioje svečiuojasi šiuolaikinio meno kūrėjai iš viso pasaulio.

EN

Morgan Quaintance is a London-based writer, musician, broadcaster and curator. Born in South London, he is a regular contributor to Art Monthly and has written for The Guardian, The Wire, Art Review, Frieze, Rhizome.org, and a number of curatorial sites and blogs. He is a contributing editor for E-Flux’s online publishing portal Art Agenda, is a founding member of the curatorial collective DAM PROJECTS, and was the 2015/16 curatorial fellow at Cubitt Gallery, London. He is also the producer of Studio Visit, a monthly hour-long interviews-based program, broadcast on London’s Resonance 104.4 FM, featuring international contemporary artists as guests

1. Kaukių, dengiančių nosį ir burną dėvėjimas yra privalomas kino salėje ir kitose kino teatro patalpose.
2. Į kino seansus iki rugsėjo 30 d. bilietų prekyba vyksta TIK INTERNETU puslapyje www.kcromuva.lt. Kino teatro fizinė kasa iki rugsėjo 30 d. NEDIRBS.
3. Prašome atvykus dezinfekuoti rankas bei laikytis saugių 1 metro atstumų tarp žmonių visose kino teatro patalpose.
4. Jeigu po apsilankymo Kauno kino centre „Romuva“ sužinojote, kad sergate virusu, labai prašome mus informuoti, kad galėtume imtis priemonių, skirtų užkirsti kelią viruso plitimui.

 

TARPTAUTINIS KAUNO KINO FESTIVALIS. VIDEOGRAMOS.

Pasauliai — Morgan Quantance filmų programa

Kontempliatyvūs Morgano Quaintance’o filmai pina istorijos, rasės klausimų, daugiatautės tapatybės, atminties ir jos praradimo giją. Kai išmoksti kalbėti, gali išmokti dainuoti, – sako juodaodė choro mokytoja filme Pietūs. Jos žodžiai aitriai suskamba šiandien, kai tokia didelė dalis žmonių pasaulyje vis dar kovoja už teisę kalbėti apskritai – tai kultūrinė sąlyga, kurią dažnai atspindi menininko filmai. Quaintance’as, kuris taip pat yra rašytojas, muzikantas, radijo laidų vedėjas ir kuratorius, šiuolaikiniame mene ugdo dalyvavimo ir politiškumo potencialą, o jo filmai neretai subtilūs ir jautrūs – tai kartais yra pats geriausias būdas kalbėti svarbiomis temomis. Savo darbuose Morganas Quaintance’as dažnai skaudžiai paliečia žiūrovą, tačiau tuo pat metu juose kuria erdvę pokyčiams.

Šių metų Videogramų programos kontekste puoselėjame menininko filmo kalbą kaip unikalų būdą kalbėti ir rašyti apie istoriją pasitelkiant judančius vaizdus, kurie yra drąsūs savo poetiškumu ir ryžtingai kelia opius klausimus.

Kuratorė Monika Lipšic

 

Pietūs, 28’, 2020

Pietūs kaip filmas atsiranda būtent erdvėse ir plyšiuose tarp vaizdų. Šis filmas yra antirasistinių ir antiautoritarinių judėjimų tyrimas įvairiose pietų bendruomenėse: Čikagos pietinėje pusėje ir Pietų Londone (kur gyvena kūrėjas), Amerikos giliuosiuose pietuose, taip pat Pietų Afrikoje apartheido režimo metu. Pietūs kaip geografinio padalijimo metafora padeda suvokti, koks didelis yra pasaulis ir koks svarbus tarpusavio ryšys. Analoginės 16 mm kameros ir „Google Street View“ vaizdų naudojimas, M. Quaintance’o abstraktaus montažo technika ir jo jautrus požiūris į veikėjus paverčia mus filmo bendrakūrėjais.. Pietūs nagrinėja asmenybės ir kolektyvo, teorijos ir praktikos, socialinės atsakomybės ir galimybių, kurias gali suteikti teigiami pokyčiai, santykį.

Prarastas laikas, 15’, 2019

Tautiškumas ir savastis – per atmintį išsaugomos sąvokos. Pašalinus pagrindinius prisiminimus ar istorijas iškreipiama savęs ar tautos samprata citata iš filmo.

Prarastas laikas yra apie atmintį ir jos praradimą, apie istorinę, asmeninę ir tautinę atmintį ir savęs suvokimą. Filme susilieja dvi stiprios ir ryškios istorijos, tačiau jos ne pasakojamos, o mes veikiau stebime jų reikšmę ir atomazgą šiandien nespalvotame vaizde, iš tam tikro atstumo. Viena linijų filme įkvėpta septintojo dešimtmečio dvirasės amerikiečių poros Betty ir Barney Hillų istorijos. Sutuoktiniai teigė, kad jie buvo pagrobti ateivių; tai buvo pirmoji taip plačiai pasklidusi istorija apie ateivių pagrobimus Amerikoje. Bendradarbiaudami su nacionalinio saugumo tarnybomis, jie pradėjo intensyvius hipnozės seansus, gilinosi į žmonos sapnus. Filme mes nesužinome, kas tiksliai vyko, tačiau nuotraukos ir moters balsas perteikia stiprias jų patirtis. Todėl prie šio istorinio momento atsiradusi kita vaizdų linija – archyvinė medžiaga iš Britanijos kolonijinės istorijos ir koncentracijos stovyklų Kenijoje – kartu sąveikauja kaip galinga metafora, kelianti klausimus apie istoriją, svetimus žmonių ir valstybių sapnus, galingus žmonių minčių ir atminties valdymo įrankius ir stiprią dviejų žmonių meilę.

Kitas dešimtmetis, 27’, 2018

Kitas dešimtmetis sujungia 1990-ųjų archyvinę medžiagą su naujai nufilmuotu 16 mm filmu ir standartinės raiškos vaizdo įrašu. Pradedant menininkų ir meno istorikų liudijimais ir pareiškimais, pateiktais 1994 m. INIVA konferencijoje „Naujojo internacionalizmo link“, Kitas dešimtmetis tęsiasi įvairiose kultūrinėse teritorijose ir skatina suvokti, kad nuo to laiko Jungtinėje Karalystėje įvyko labai mažai socialinių, kultūrinių ar institucinių pokyčių. Dinamiška filme nagrinėjama įtampa yra tarp, viena vertus, meno pasaulio veikėjų, kalbančių tiesą institucinei valdžiai, ir, kita vertus, Londono daugiataučių piliečių išgyventų realijų – tų, kurie neišvengiamai priversti gyventi kitoniškumo centre.

 

EN

Worlds — films by Morgan Quaintance

The contemplative films by Morgan Quaintance create a distinct thread through time and history, addressing racial questions, multiracial identity, memory and its loss. ‘Once you can speak, you can learn to sing’, says a black choir teacher in the film South. Her words ring poignantly in a period of racialised subjects still fighting for the right to speak, a cultural condition often reflected in the films by the artist.

Quaintance, who is also a writer, musician, broadcaster and curator, has cultivated the participatory and political potential of contemporary art. His films are often gentle and sensitive, which is sometimes the most powerful way to speak about important subjects. In his films, Quaintance touches the viewer sorely, yet at the same time there is a strong sense of brightness, of possibility for a change that is so necessary.

In the context of the Videograms programme this year, we cherish the cinematographic language of the artist as a unique way of talking and writing about history through moving images that are brave in their poetic character, yet resolute in tackling urgent matters.

Curated by Monika Lipšic

 

South, 28’, 2020

It is in the spaces and cracks between images that South as a film comes into being. This film is an expressive study of anti-racist and anti-authoritarian movements in southern communities: Chicago’s South Side and South London (where Quaintance lives), and the American Deep South, as well as South Africa during the apartheid regime. South as a metaphor for geographical division helps to grasp just how big the world is and how important is interconnection. Through a mix of analogue 16mm celluloid and images from Google Street View, Quaintance’s abstract editing patterns and sensitive approach to his protagonists makes South a film that is largely created by ourselves as we watch it. South examines the relationship between the individual and the collective, between theory and practice, social responsibility and the openings from which positive change can come about.

Missing Time, 15’ 2019

‘Nationhood and selfhood — concepts maintained through memory. Withdrawal of key memories or histories lead to a distorted conception of the self or the nation’

Quote from the Missing Time.

Missing Time is about memory and its loss, about historical, personal and national memory and self-perception. The film merges two powerful and vivid stories, which are not told directly but whose meanings and impact are observed from the relative distance of today in black and white imagery. One of the film’s storylines is inspired by an account of an American biracial couple from the 1970s, Betty and Barney Hills. The couple claimed that they had been abducted by the aliens –– it was the first widespread story of alien abductions in the US. In cooperation with the National Security Agency, they were plunged into intense hypnosis sessions to delve into the wife’s dreams. Throughout the film, it remains unclear what exactly has happened, but the photographs and the woman’s voice convey their strong experiences. The second visual storyline emerging at this historical moment –– archival footage of British colonial history and concentration camps in Kenya –– creates an interaction resulting in a powerful metaphor questioning history, other people’s and other countries’ dreams, the powerful methods of managing people’s thoughts and memories and a strong feeling of love between two people.     

Another Decade, 27’, 2018

Another Decade combines archive footage from the 1990s with newly shot 16mm film and standard definition video. Starting from testimonies and statements made by artists and art historians during the 1994 INIVA conference ‘Towards a New Internationalism’, Another Decade ranges across diverse cultural territory and is propelled by a sense that very little socio-cultural or institutional change has taken place in the United Kingdom since that time. The dynamic tension explored in the work is between, on the one hand, art world actors speaking a truth to institutional power and, on the other, lived realities of London’s multiracial citizenry, those who necessarily inhabit a centre of otherness.