Filmas „Mendė“ – psichodelika persmelkta odė baimei

Tarptautinis Kauno kino festivalis pristato nežabotą psichodelinio smurto, tamsaus humoro ir politinės kritikos laviną, kuri užplūsta ekranus naujausiame Panoso Cosmatoso darbe "Mendė" ("Mandy", 2018). Šios lavinos epicentre – Nicolas Cage'as, sukūręs abejingų nepaliekantį krauju ir kvaituliu persisunkusį vaidmenį.

Sudrumsta ramybė

Redas Milleris (N.Cage'as), prislėgto veido medkirtys, ir jo švelni partnerė Mandy Bloom (Andrea Riseborough) gyvena ramų gyvenimą miško prieglobstyje. Tačiau poros idilė sudaužoma į šipulius, kai į jų gyvenimą įsiveržia pamišęs krikščionių kultas ir demoniški baikeriai, sukeldami nežaboto smurto protrūkį. P.Cosmatoso parašytas scenarijus ir režisuotas filmas nuo pat pirmųjų akimirkų įtraukia savo estetiniu intensyvumu. Itin ryškios, nenatūralios spalvos, juostos grūdėtumas ir šviesos efektai kuria nežemišką, dvilypę filmo atmosferą. Pastaroji subtiliai atsiskleidžia ir Jóhanno Jóhannssono garso takelyje, kupiname ilgų drono pasažų. Riba tarp realybės ir sapno išblunka, kol žiūrovai pamažu įtraukiami į pragarišką veiksmą, kuriame lieka vis mažiau vietos šio pasaulio logikai.

Laikmečio dvasia

Psichodelinės estetikos ir vizualaus smurto šaknys siekia tuometinį socialinį ir politinį kontekstą. "Mandy" veiksmas vyksta 1983-iaisiais, aiškiai nurodydamas laikmetį, kuriam bus atiduota duoklė. To laiko atgimimas kino ekranuose – ne naujiena, greičiau estetinė norma, lydinti pastarąjį penkmetį. Prieštaravimų ir politinės įtampos kupinas laikas tapo (ne)išsemiamu įkvėpimo šaltiniu ir paralele su šių dienų politiniu sąmyšiu. P.Cosmatosas tuo puikiai naudojasi, leisdamas nostalgijai susipinti su nežemišku psichodeliniu šėlsmu. Būtent psichodelika filme tampa force majeure, kuri stumia filmo veiksmą į priekį. Nuo LSD persisunkusio krikščionių kulto iki krauju permirkusio Redo, uostančio kokainą nuo stiklo šukės – narkotinės medžiagos nuolatos lydi filmo herojus. Tačiau šios substancijos nėra tik banalus stimuliantas, žmogų paverčiantis demonišku blogio įsikūnijimu. P.Cosmatosas sumaniai žaidžia šiais įvaizdžiais, kurdamas subtilią laikmečio kritiką. Filme veikiantis pamišėliškas krikščionių kultas, neatsitiktinai primenantis Charlesą Mansoną ir jo šeimą, tampa netiesiogine priešprieša realioms laikmečio satanizmo ir narkotikų paranojoms. Nors Mendė vilki satanistinėmis laikytų "Black Sabbath" ir "Mötley Crüe" grupių marškinėlius, ne ji, o Kristaus garbintojai tampa nuožmiais žudikais.

Jei paranoja taptų realybe

"Mendė" tampa ne tik kaleidoskopiška kelione smurto persunktu siurrealiu pasauliu, bet ir pertekliniu paranojos išpildymu. Kitaip tariant, atsakoma į klausimą, kas būtų, jei tam tikros viešoje erdvėje funkcionuojančios baimės taptų realybe. Kaip atrodytų pasaulis, jeigu išties pakaktų lašelio LSD, kad žmonės virstų demoniškais sutvėrimais? Toks būdas dekonstruoti mūsų baimes gali būti ir itin veiksminga terapija, paradoksalus būdas sugrįžti į realybę. Regėdami filme besirutuliojantį veiksmą galiausiai atsiduriame taške, kai turime pripažinti, kad tai galiausiai tėra kino filmas. Kritinis atstumas čia yra esminis, išlaikantis mus šiapus ekrano. Tačiau labai dažnai šio kritinio atstumo nebelieka susidūrus su kiek subtilesne fantazija, kokia buvo Richardo Nixono administracijos karo su narkotikais (angl. war on drugs) eskaluojama propaganda. "Mendė" apnuogina tokios propagandos absurdą ir jos deklaruojamus pavojus. Baikeriai, metalo muzikos gerbėjai, mokslinės fantastikos knygos – visai tai buvo (ir vis dar yra) laikoma blogio apraiškomis. Šis "blogis" atrodo įtikinamai tik tol, kol lieka mūsų fantazijoje, tačiau kai ši fantazija realizuojama ekrane, paaiškėja jos absurdiškumas. Tiesa, filmas tiesiogiai neartikuliuoja šių politinių ir socialinių žinučių, jos visuomet lieka kiek atokiau, pernelyg netrikdydamos pašėlusio filmo veiksmo. Apsvaiginta Mendė kvatojasi, kai prieš ją nuogas stovi kulto lyderis Džeremijus Sandas (Linus Roache), demonstruodamas savo seksualine potencija pertekusią lyderio galią. Tačiau juokas į šipulius sudaužo trapią maskulinizmo visagalybės pozą, priversdamas Džeremijų prarasti pusiausvyrą ir atsitraukti. Tai vienas iš daugelio pavyzdžių, kai filmas įsitraukia į politinę retoriką, neprarasdamas savo estetinio vientisumo. Smurtas ir siaubas tampa įrankiais absurdui atskleisti. "Mendė" tęsią devintojo dešimtmečio nostalgijos filmų bangą, papildydamas ją savo nežabotu psichodeliniu smurtu ir N.Cage'o dešimtmečio pasirodymu. Tačiau būtent filmo socialinis ir politinis lygmuo, atskleidžiamas tiek smulkiose detalėse, tiek vizualinėje kalboje, daro "Mendę" išskirtiniu filmu. P.Cosmatosas demonstruoja, kad baimė dažnai grįsta absurdu. Absurdu, su kuriuo susidūrė Redas Milleris. 

Tautvydas Urbelis