Festivalyje „Pirmoji banga“ – pirmasis A. Hičkoko darbas trilerio žanro rėmuose

Alfredo Hičkoko pavardę žino net ir tie, kurie nematė nė vieno jo sukurto filmo. Taip pat, greičiausiai, nėra ir negirdėjusių legendų apie Džeką Skerdiką. Ankstyvojo kino festivalyje „Pirmoji banga“ sužibės ir vienas, ir kitas – kino gurmanai galės prisiminti paskutinį kino grando nebylų filmą „Nuomininkas: Londono paslaptis“ („The Lodger: A Story of the London Fog“, 1927). Tai pirmas kūrėjo darbas trilerio žanro rėmuose ir vienas pirmųjų Džeko Skerdiko pasirodymų kine. Ne fantazijos vaisius, o šokiruojanti tikrovė
Ankstyvą 1888 m. rugpjūčio 31-osios rytą tamsiuose Rytų Londono Vaitčepelo rajono lūšnynuose pasmaugiama Mary Ann Nichols. Tų pačių metų rugsėjo 8-osios rytą netoliese randamas kitos jaunos moters – Annie Chapman – kūnas. Rugsėjo 30-ąją miesto gyventojus sukrečia Liz Stride ir Kate Addowes mirtys. Lapkričio 9-ąją nužudoma ir siaubingai subjaurojama Marie Jeanette Kelly. Visos penkios buvo prostitutės. Išskyrus penkias šokiruojančias mirtis, šioje istorijoje dėl nieko negali būti tikras. Žudikas taip ir nebuvo rastas. Jo motyvai taip ir liko neaiškūs. Neatskleisti ir nužudytąsias sieję ryšiai. Tiesa, kiekvienas, net artimai nesusipažinęs su byla, puikiai žino anuomet žurnalisto sugalvotą žudiko pseudonimą – Džekas Skerdikas.
Džekas šiuo metu yra tapęs tokia neatskiriama populiariosios kultūros dalimi, jog kartais net sunku suvokti, kad jis buvo tikras žmogus. Jo mitą palaiko žmogžudystes it rūkas gaubianti paslaptis. Britų vyriausybė iki šiol neatskleidžia visų bylos dokumentų, o pačių nusikaltimų ritualinis brutalumas ir žudiko policijai siųsti laiškai (tarp jų – žymusis „Iš pragaro“, prie kurio buvo pridėta pusė žmogaus inksto) nenustoja audrinti žmonių vaizduotės. Per 130 metų daug seklių, konspirologų ir rašytojų teigė išsprendę šią bylą. Visi galiausiai pripažino klydę.
Per gandus – į populiariosios kultūros širdį
Viena ankstyviausių teorijų priklauso menininkui Walteriui Sickertui, padariusiam didelę įtaką XX a. britų avangardui. Jis buvo įsitikinęs, kad jo kambarys Šiaurės vakarų Londone anksčiau priklausė Džekui (ir net nutapė to kambario paveikslą). Apie tai jam esą papasakojo namo šeimininkė. XIX a. paskutiniuoju dešimtmečiu Sickertas itin mėgo pasakoti šią istoriją, papildydamas ją namo gyventojų prisimenamomis ir išgalvotomis detalėmis.
Tarp šią istoriją išgirdusiųjų buvo rašytoja Marie Belloc Lowndes. Jai pasakojimas padarė tokį stiprų įspūdį, kad juo parėmė savo romaną „Nuomininkas“ („The Lodger“, 1913). Romane buto šeimininkė nusikankina iki išsekimo įtarinėdama jauną savo nuomininką, kol miestą terorizuoja Keršytoju pasivadinęs žudikas. Originalus žudiko vardas pakeistas, kaip ir kelios smulkios detalės, tačiau romane puikiai matyti visi branduoliniai Sickerto istorijos elementai: medicininės aliuzijos, tylusis jaunuolis, pavėluotas suvokimas. Taip Džekas įžengė į literatūrą.
Tais laikais pranešimai apie serijines žmogžudystes nuolat mirgėdavo spaudoje. George’as Orwellas 1850–1925 m. periodą kadaise pavadino „mūsų didžiuoju žmogžudysčių periodu“, o visą Europą šiurpinę žiaurumai (savąjį Skerdiką turėjo, pavyzdžiui, ir vokiečiai) buvo ypač populiarūs skaitytojų gretose. 1915-aisiais, matydama paklausą, Belloc Lowndes adaptavo savo romaną teatro scenai – šis spektaklis labai patiko tuo metu Londone gyvenusiam jaunam režisieriui Alfredui Hičkokui, tad Skerdiko pasirodymas kino ekrane tebuvo laiko klausimas. Ir išties, 1927 m. Šv. Valentino dieną ekranus išvydo „Nuomininkas: Londono paslaptis“.
Pirmasis „hičkokiškas“ filmas
A. Hičkoko filmas skiriasi nuo romano keliais svarbiais aspektais, iš kurių vieną verta aptarti detaliau. M. B. Lowndes romano žudikas, nors renkasi aukomis moteris, daro tai gana padrikai. O A. Hičkoko Keršytojas turi labai aiškias preferencijas: jo grobis – visada blondinės. Be to, jis visada žudo antradieniais – tai leidžia žiūrovui numatyti ne tik auką, bet ir kito nusikaltimo laiką, tokiu būdu tampant tarsi žudiko bendrininku. Žiūrovo ir žudiko bendrininkavimas nėra tiesiog atsitiktinis palyginimas, bet svarbus autorinis sprendimas: jau po pirmos žmogžudystės Hičkokas rodo būsimo pasirodymo skelbimą „Šiandien – auksinės garbanos!“, taip tiesiogiai siedamas plačiai auditorijai patinkantį turinį su serijinio žudiko pomėgiais.
„Nuomininkas“ nebuvo Hičkoko režisūrinis debiutas. Tačiau vėliau jis nuolat pabrėždavo, kad būtent tai yra jo pirmas tikras filmas. Aiškindamas šį teiginį pasakodavo, jog dirbdamas prie jo pirmąkart sugebėjo išreikšti idėjas grynai vizualia forma. Ir tikrai matyti, kad filme jis pagaliau rado savitą braižą: seksualumo ir mirties derinį, tykantį pavojų ir subtilų operatoriaus darbą. Būtent „Nuomininke“ pirmąkart atsiranda motyvai, vėliau tapę privalomais visiems Hičkoko filmams: nevykęs policijos pareigūnas, šviesiaplaukė, net paties režisieriaus pasirodymas kadre. Tai pirmas kritikų pripažintas Hičkoko filmas, padovanojęs pasauliui ne tik vieną geriausių režisierių, bet ir ištisą kino žanrą. Gal ir nieko keisto – juk už to stovi žymiausias pasaulyje žudikas.
Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ vyks rugsėjo 6–9 dienomis Vilniaus kino centre „Skalvija“ ir rugsėjo 14–16 dienomis Kaune, kino centre „Romuva“. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos.