Apdovanotas festivaliuose „Šoklys“ - brandi parabolė apie meilę ir skausmą savanaudiškoje visuomenėje

Prieš dvi dienas pasibaigusio 28-ojo Tarptautinio Kotbuso kino festivalio (Vokietija) prizas už geriausią režisūrą atiteko jaunosios kartos rusų kino autoriui Ivanui I. Tverdovskiui,  sukūrusiam vaidybinį ilgametražį filmą „Šoklys“.

Jau rytoj, lapkričio 14 d. „Šoklį“ galima pamatyti Europos šalių filmų forumo „Scanorama“ programoje; šio forumo publikai režisierius įsiminė po jame rodytų, daug taptautinių festivalių apkeliavusių pirmųjų filmų „Korekcijos klasė“ ir „Zoologija“.

Apdovanodama režisierių Kotbuso festivalio žiuri pabrėžė, kad „Šoklys“ yra „gaivia kino kalba atskleista netikėta kino parabolė apie meilę ir skausmą savanaudžių visuomenėje.“

„Režisierius siekia inovatyvios vizualinės koncepcijos, trikdančių ritmų, ir tai įtraukia mus į istoriją. Rytų Europos kino tradicijas jis derina su šiuolaikiniu pasakojimo būdu, kartu išlaikydamas filmo daugiaprasmškumą ir jo pramoginį pobūdį“, - sakoma Kotbuso festivalio žiuri verdikte.

Tai ne pirmas „Šoklio“ apdovanojimas - filmas pelnė Specialų žiuri apdovanojimą Tarptautiniame Karlovy Varų festivalyje, jam neseniai įteiktas Didysis žiuri prizas 19-ame Arraso kino festivalyje Prancūzijoje.  Svarbiausiame Rusijos festivalyje „Kinotavr“ „Šoklio“ operatorius Denisas Alarconas Ramirezas pripažintas geriausiu operatoriumi, o pagrindinio Oksanos vaidmens atlikėja Anna Sliu pelnė geriausio moters vaidmens apdovanojimą.

Pagrindinis „Šoklio“ personažas - šešiolikmetis vaikų namų auklėtinis Denisas (akt. Denisas Vlasenko). Jo mama Oksana paliko Denisą dar kūdikystėje, vos tik jam buvo nustatytas genetinis sutrikimas - fizinio skausmo nejautra. Oksana paauglį slapta išsiveda iš prieglaudos ir atveža į naujus namus. Siekdamas motinos meilės, Denisas įsivelia į korumpuotos teisėsaugos žaidimus. Jaunuolis tampa šokliu – žmogumi, sukeliančiu eismo įvykius. Viskas klostosi puikiai, kol vieną dieną jis pasipriešina sklandžiai šantažo sistemai.

„Šoklys“ yra bendras Rusijos, Airijos, Lietuvos, Prancūzijos kinematografininkų darbas. Šio mažumos bendros gamybos projekto darbus Lietuvoje įgyvendino kino kompanija „Tremora“, filmo garso režisierius – „Sidabrinės gervės“ laureatas Jonas Maksvytis.

Pasak „Tremoros“ prodiuserės Ievos Norvilienės, režisierius I. I. Tverdovskis su žiūrovu kalba patrauklia forma ir kartu rimtai. „Mane nustebino šio jauno režisieriaus branda. Skaitant scenarijų, atrodė, kad jį parašė vyresnis žmogus. Toks nepaviršutiniškas požiūris į santykius tarp mamos ir sūnaus, į visuomenės traumas nedažnai sutinkamas šiandieniniame kino pasaulyje. Dar man labai patiko, kad režisierius apie svarbius, skaudžius dalykus geba kalbėti ne verkšlendamas, o taip, kad žiūrovas žiūrėdamas filmą nenuobodžiautų, pramogautų,“ - sako I. Norvilienė.

Filmą iš dalies parėmė Lietuvos kino centras.