15-ajame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje – nepamatytas Ingmaras Bergmanas

Šių metų liepos 14-ąją visame pasaulyje buvo minimos legendinio švedų teatro ir kino režisieriaus Ingmaro Bergmano 100-osios gimimo metinės. Tačiau ne tik šią dieną, bet ištisus  metus dauguma tarptautinių kino festivalių vienaip ar kitaip pažymi šį visai kino bendruomenei svarbaus kino klasiko jubiliejų. Artėjantis 15-asis tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) šiemet taip pat skiria specialų dėmesį I. Bergmanui. Bus pristatyta šešių dokumentinių filmų programa „Igmaro Bergmano dokumentai“.

„Daugelis kino mylėtojų, neabejoju, yra matę ne vieną I. Bergmano vaidybinį filmą, tačiau retas žino, kad jis kūrė ir dokumentiką. Tiesa, jo sukurtų dokumentinių filmų vos keli, tačiau juose režisierius atsiskleidžia kaip stebėtojas, žurnalistas, antropologas“, – sako viena festivalio programos sudarytojų Sonata Žalneravičiūtė.

Didelę savo gyvenimo dalį režisierius pragyveno Švedijai priklausančioje Forės saloje. Ją atrado dar 1960-aisiais, kai buvo filmuojamas filmas „Pro tamsų stiklą“ („Såsom i en spegel“, 1961). O nufilmavęs „Personą“ („Persona“, 1966), Forės saloje režisierius įsikūrė visam laikui. Čia jis ne tik rašė scenarijus, bet ir nufilmavo šešis vaidybinius ir du dokumentinius filmus. Saloje I. Bergmanas jautė galįs turėti netrikdomą atskirtį, bet kartu būti savu tarp vietos gyventojų.

I. Bergmano domėjimasis vietiniais žmonėmis, jų gyvenimu užfiksuotas dilogijoje „Forės salos gyventojai, 1969“ („Fårö Dokument“, 1969) ir „Forės salos gyventojai, 1979“ („Fårö Dokument“, 1979). Režisierius kalbina skirtingo amžiaus, profesijų žmones, moksleivius, teiraujasi, kokie jų gyvenimo lūkesčiai ir kasdieniai rūpesčiai. Dilogija, kuri sukurta per dešimties metų nuotolį, atskleidžia ir salos gyvenimo pastovumą, ir nuolatinį kitimą, kurį labiausiai lemia ten gyvenantys žmonės.

Be Forės salos dokumentavimo, I. Bergmanas įamžino savo paties vaidybinio filmo „Fani ir Aleksandras“ kūrimą. „Repeticijos vyksta lengvai, vyrauja santūriai žaisminga nuotaika. Jaučiam kūrybinį pakilimą. <...> Mūsų darbe vyrauja pasitikėjimas ir visiškas tarpusavio supratimas“, – šiais legendinio švedų kino režisieriaus užfiksuotais atsiminimais galima susipažinti žiūrint jo režisuotą dokumentinį filmą „Dokumentas: Fani ir Aleksandras“ („Dokument Fanny och Alexander“, 1984). Kino liudijime matome, kaip 1982-aisiais režisierius su precizišku tikslumu diriguoja dvylikos aktorių būriui tris valandas trukusiame vienos scenos filmavime.

Be trijų paties I. Bergmano filmų, specialioje VDFF programoje „Igmaro Bergmano dokumentai“ bus pristatyti kitų režisierių filmai, kurie praplės pažintį su kino klasiko asmenybe.

„Manęs dažnai klausdavo, ką reiškia režisuoti filmą apie visame pasaulyje garsų režisierių. Buvo paprasta. Jis sakydavo arba „taip“, arba „ne“. „Taip“ – visiems klausimams, „ne“ – važiavimui dviračiu ar plaukiojimui prieš kamerą“, – rašė Švedijos žurnalistė ir režisierė Marie Nyreröd, sukūrusi intymų režisieriaus portretą „Bergmano sala“ („Bergman Island“, 2004). Su I. Bergmanu M. Nyreröd susipažino 1983-aisiais, kai televizijoje dirbo reportere.

Po daugelio metų įtikinėjimo jai vienintelei režisierius atvėrė savo namų Forės saloje duris ir leido kurti dokumentinį filmą. M. Nyreröd sukūrė trilogiją – „Bergmanas ir kinas“, „Bergmanas ir teatras“ ir „Bergmanas ir Forės sala“, tačiau pastebėjus, kad kino festivaliai ją išskaido, pritarus trijų filmų herojui, sukūrė pilnametražį „Bergmano sala“.

Saloje nufilmuotuose interviu I. Bergmanas prisimena vaikystę, filmavimų vietas ir detales, svarsto apie mirtį, baimę ir kūrybą, nupasakoja savo dienotvarkę – pusryčiai, pasivaikščiojimas, rašymas, filmų peržiūros nuosavame kino teatre.

„Kas yra režisierius?“, filmo „Ingmaras Bergmanas“ („Ingmar Bergman“, 1972, rež. Stigas Björkmanas) pradžioje I. Bergmano klausia švedų žurnalistas, kino kritikas ir režisierius S. Björkmanas. „Tas, kuris niekada neturi laiko galvoti dėl iškylančių problemų“, patogiai įsitaisęs prieš kamerą pareiškia režisierius. Netrukus, žiūrėdami, kaip pašnekovas dirba filmavimo aikštelėje, įsitikiname, kad I. Bergmanas žino ne tik kur personažas turėtų prisėsti, bet ir kokiu ritmu judės. Detalų jo, kaip kino profesionalo, portretą S.  Björkmanas dėlioja iš  kino meistro pasisakymų, filmų ištraukų, pokalbių su operatoriumi S. Nykvistu, aktorėmis Bibi Andersson ir Liv Ullmann. Kitame šio autoriaus filme „Epizodai iš žaidimų aikštelės(„Images from the Playground“, 2009), kuris buvo pristatytas Kanų kino festivalyje, surinkti nematyti kadrai iš devynių I. Bergmano filmų užkulisių. Dalis medžiagos užfiksuota asmenine paties meistro kamera. Taip pat filme girdimi ir ne taip seniai įrašyti pokalbiai su, anot I. Bergmano, geriausiomis jo aktorėmis – seserimis Harrieta ir Bibi Andersson, Liv Ullmann.

Režisierius S. Björkmanas, kuris taip pat yra sukūręs dokumentinius portretus apie režisierius Woody Alleną, Larsą von Trierą, aktorę Ingridą Bergman bei išleidęs knygą „Pokalbiai su Bergmanu“, ketina atvykti į festivalį ir gyvai pasidalinti savo prisiminimais apie pasaulinį kino klasiką.

Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis – Vilniuje rugsėjo 20 – 30 d., Kaune – spalio 2-4 d., Ukmergėje – spalio 5-7 d.

Daugiau www.vdff.lt.