„Oskarui“ nominuota Andrejaus Zviagincevo „Nemeilė“ – jau greitai kinuose

„Scanorama“ jau seniai rodo filmus ne tik festivalio metu, bet ir išleidžia juos į kino teatrus. Šiuo metu ekranuose dar galima suspėti į paskutinius Rubeno Ostlundo filmo „Kvadratas“ seansus, o nuo vasario 3 d. estafetę perima dar vienas galingas kino šedevras – Andrejaus Zviagincevo „Nemeilė“. Abu filmai pretenduoja į „Oskaro“ apdovanojimą geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje. 

„Andrejaus Zviagincevo filmai rūstūs, negailestingi, tačiau gilūs ir išmintingi. Tuo jis yra unikalus ir dėl to laukiamas visur, kur rodomas rimtas, gilus ir subtilus kinas. Paskutinis jo darbas „Nemeilė“ Kanuose pelnė žiuri apdovanojimą, o dabar varžosi dėl „Oskaro“ statulėlės. Nors juostoje pasakojama istorija yra labai paprasta ir lokali, ji pateikia labai platų nemeilės horizontą – nuo vyro ir moters, tėvų ir vaikų, motinos ir dukters santykių iki visuomenės susvetimėjimo, tolerancijos tokiems nežmoniškiems santykiams“, – pasakoja „Scanoramos“ įkūrėja ir meno vadovė dr. Gražina Arlickaitė. 

Borisas ir Ženia – jauna pora skyrybų įkarštyje. Ženia laisvalaikį leidžia su nauju vyru, pasiturinčiu verslininku. Borisas taip pat turi kitą moterį, besilaukiančią jo vaiko. Vienintelis abu vienijantis dalykas – bendras butas, dėl kurio pardavimo jie nuolat pykstasi. Tiesa, dar yra 12-metis sūnus Alioša. Netyčia išgirdęs, kad jį planuojama atiduoti į vaikų namus, kitą dieną berniukas dingsta. Tai negailestingas trileris, kur visuomenės egzistencinės krizės analizė susipina su šiuolaikinės Rusijos kritika. 

„Žmonės dažnai sako: „dabar viskas bus kitaip“, „nebekartosiu tų pačių klaidų“, „viską pradėsiu iš naujo“. Tokios mintys aplanko, kai žmogus dėl patiriamos sumaišties ir nelaimingo gyvenimo kaltina kitus. Tačiau vienintelis dalykas, kurį iš tikrųjų gali pakeisti, esi tu pats. Tik tuomet kartu su tavimi pradės keistis ir aplinka. Deja, dažniausiai tik pati didžiausia netektis gali priversti žmones tai suvokti“, – sako filmo režisierius Andrejus Zviagincevas.